Ši pasakos dalis yra ankstesnės, numeriu žemesnės pasakos dalies tęsinys.
Po trejų metų, atokiame Kristos planetoje kampelyje, kur spindintys kristalai dalijasi šviesa su prabudusiomis žvaigždėmis, pradėjo skleistis ypatingas dvelksmas. Tai buvo kvepiančio gyvybės kristalo aromatas, kuris, pagal legendą, pasirodydavo tik tada, kai planetoje turėjo gimti kažkas nepaprasto.
Kristaliečiai, jausdami šį unikalų kvapą, susibūrė aplink šį didžiulį, blizgantį kristalą. Jis gerai lyg žiedlapiais apaugusi gėlė, kuri po truputi pradeda skleistis.
Neužilgo gyvybės kristalas ėmė švelniai šviesti ir pulsuoti. Ritmiškas pulsas jautėsi visoje planetoje. Kiekvienas kristalietis panoro užsimerkti ir išgirsti Visatos melodiją. Žmonės, žinai kokia yra ypatinga ši akimirka, susirinko aplinkui, sulaikydami kvėpavimą.
Netrukus šis kristalas švelniai lūžo ir visi pamatė mažą mergaitę. Ji vilkėjo baltą suknelę. Jos akys buvo gilios kaip begalinė Visata, o plaukai švelniai leidosi jai ant pečių.
Mergaitė, kuriai dar nebuvo suteiktas vardas, pirmą kartą atmerkė akis Kristos planetoje. Ji jautė, kad čia yra jos namai. Aplinkui esantys kristaliečiai žiūri į ją su begaliniu švelnumu ir meile. Jie žinojo - ši mergaitė yra ypatinga dovana ne tik jų planetai, bet ir visai Visatai.
Pirmieji žodžiai, kuriuos ji ištarė, buvo: "Kur aš esu?" Kristaliečiai, besišypsodami, atsakė: "Tu esi Kristos planetoje, mūsų namuose. Sveika atvykusi."
Nuo tos akimirkos prasidėjo naujas skyrius Kristos planetos istorijoje, nes su šia mergaite, planeta ir jos gyventojai pajuto, kad atsirado nauja galimybė, naujas kelias, kuriuo jie gali eiti kartu.
Pasakos tęsinį galite rasti kitame skyriuje, kuris yra nurodytas didesniu skaičiumi.