2. Pašnekesys su Absoliutu

2. Pašnekesys su Absoliutu

Ši pasakos dalis yra ankstesnės, numeriu žemesnės pasakos dalies tęsinys.

Vieną mielą dieną, kai mama Krista, didelė, sniego baltumo planeta, tyliai plaukė kosmose, mirgėdama tarp įspūdingų žvaigždžių, ji išgirdo balsą, kuris švelniai susilieja su jos paviršiumi. Šis balsas nė kiek nepriminė žmonių ar kristalų dainavimo, kuriuos ji jau puikiai pažinojo. Jis atėjo iš begalybės širdies, paslaptingos ir tolimos Visatos centro.


- Mama Krista, - prabilo balsas, susipynęs su muzika ir šviesa, - ar galėčiau prašyti tavo pagalbos?


Krista pajuto šio balso svarbą, jo unikalumą. Tai buvo Absoliutas –būtybė, kuri šeimininkauja bet kurioje Visatos vaikams. Jis yra visa ko pradžia ir pabaiga. Absoliutas - lyg gyva Visatos enciklopedija, talpinanti kiekvieno pasaulio pasakojimus.


Nustebusi, bet su nuoširdumu, Krista paklausė:


- Kuo galiu tau padėti, didysis Absoliute?


- Ar galite sukurti naują vaikelį, paklausė Absoliutas, - paklausk tavo planetos gyventojams sukurti dar labiau ir stebuklingus dalykus?"


Kristos širdyje susiliejo džiaugsmas ir įsipareigojimas.


- O, Absoliute, kurio mintys ir svajonės sudaro mūsų Visatos ritmą, aš ne tik galiu, bet ir noriu padėti. Kristaliečiai ir mano kristalai su dideliu džiaugsmu pasitiks tą naująją gyvybę, - atsakė Krista.


Krista mąstė apie savo spindinčius kristalus, apie visus baltuosius peizažus, kurie slypėjo jos paslaptinguose kampeliuose. "Ši nauja gyvybė, - pagalvojo ji, - atneš stebuklą, kurio dar niekas nėra patyręs."


Tada ji nukreipė savo mintis į Visatos širdį ir pradėjo magišką sprendimą didžiausiam ir ypatingiausiam kristalui rasti savo planetoje, kuris taptų naujojo vaiko namais.

Pasakos tęsinį galite rasti kitame skyriuje, kuris yra nurodytas didesniu skaičiumi.

Grįžti į tinklaraštį