✔ Tarptautiniame susitikime Vasario 16-osios gimnazijoje (Hiutenfeldas, Vokietija)

Knygą pristatė pradinių klasių mokytoja ir edukatorė Daiva Jodkauskienė. Čia knyga „Mergaitė ir kristalas“ tapo pagrindu kūrybinėms diskusijoms apie pasakų panaudojimo galimybes. Dalyviai turėjo progą gyvai susipažinti su knygos idėjomis, o kristalai nukeliavo pas naujus šeimininkus.

✔ Vilniaus knygų mugėje 2025 – Vaikų ir jaunimo literatūros salėje

„Mergaitė ir kristalas“ buvo pristatyta prestižinėje knygų mugėje, vaikų literatūrai skirtoje erdvėje, pritraukiančioje tūkstančius šeimų iš visos Lietuvos. Tai buvo puiki proga susitikti su skaitytojais ir pasidalinti knygos istorija bei jos pagrindine idėja.

✔ Organizacijos „Mamos²“ emocinės sveikatos renginyje Šiauliuose (2025 m. balandžio 13 d.)

Knyga buvo išrinkta kaip prasminga dovana už indėlį kuriant bendruomenės emocinį saugumą ir palaikant mamų bei vaikų gerovę.

✔ Nuolat vykstančiuose virtualiuose knygos pristatymuose mokyklų klasėms visoje Lietuvoje

Vaikai įvairiuose Lietuvos miestuose reguliariai susipažįsta su knyga ir atranda kristalų pasaulį bei emocinės išminties lobius.

Jei norisi pajusti knygos nuotaiką prieš užsakant – žemiau rasite trumpą ištrauką iš antrosios dalies.

IŠTRAUKA

Po pamokų Lėja lėtai ėjo iš mokyklos ir vedina įpročio užsuko pas Vienį. Jau ruošėsi kaip visada papasakoti jam ką nors iš savo dienos nuotykių, tik staiga užsikirto. Apsidairė. Pasitikrino, ar tikrai atėjo ten, kur reikia. Gal ką supainiojo ir pasiklydo? Jos namas stovi, kaimyno Jablonskio namas stovi, o kristalo... NĖRA.

– Kaip tai nėra?

– Na taip, kristalo nėra! Kur kristalas? – Lėja šaukte šaukė Jablonskiui, įbėgusi į jo namus, nenusiavusi batų, nepasisveikinusi ir nieko nepaaiškinusi.

Kaimynas ir mergaitė skubiai išėjo į kiemą. Apžiūrėjo žolę. Žemėje žiojėjo didelė tamsi skylė. Vieta, kur augalai visiškai neaugo, nes ten stovėjo kristalas. Dabar jo nebuvo. Tik juodavo kiaurymė, ir viskas. Niekas aplinkui nepasikeitė. Na, gal tik tai, kad keli vabalai bėginėjo rudoje, šviežiai atidengtoje žemėje.

– Kur dingo kristalas!? – Lėja pasilenkusi prie žemės be žolės rėkte rėkė vabalams.

– Kodėl rėki? – staiga išgirdo balsą.

Lėja pakėlė akis ir pamatė Matą su jo mažu, smalsiu šuniuku Roza. Roza, vos priėjusi arčiau, iš karto susidomėjo vieta, kur anksčiau stovėjo kristalas. Ji prikišo nosytę prie šviežiai atidengtos žemės ir pradėjo atsargiai uostinėti.

– Rėkiu, nes noriu rėkti! – atšovė Lėja. – Esu labai susijaudinusi ir man taip lengviau, noriu rėkti, nes nebežinau, ką dabar daryti.

– Suprantu, nežinomybė labai gąsdina, – kaip visada moksliškai, o gal filosofiškai, atsakė Matas.

– Labas, Matai, – su anūku pasisveikino Jablonskis. – Atėjai ne pačią ramiausią dieną. Bet, žinai, gyvenime visada kažkas vyksta. Vienis dingo. O gal kaip tik priešingai, būtent dabar kažkas naujo ateina į mūsų namus. Pamatysim. – Jablonskis švelniai paglostė anūko galvą, pasilenkė pasisveikinti su Roza, kuri linksmai vizgino uodegą.

– Beje, iš kur tu čia atsiradai? Gal matei, kur dingo kristalas? – klausimais berniuką užpuolė Lėja.

– Aš, kaip ir tu, po pamokų turiu laisvo laiko ir nusprendžiau ateiti pabendrauti su Vieniu. Roza norėjo pasivaikščioti, todėl pasiėmiau ir ją kartu. Kadangi tu žiūrėjai į žemėje esančią skylę ir garsiai rėkei, net nematei ir negirdėjai, kaip mes priėjome.

Roza, jau užmiršusi žemę ir vabalus, uostinėjo Lėjos batus, tada susidomėjo kristalo paliktos skylės pakraščiais. Galiausiai pradėjo lėtai suktis ratu, kruopščiai uostinėdama žolę aplink tą vietą, kur anksčiau stovėjo kristalas. Šuniuko veiksmai patraukė Mato dėmesį. Žiūrėdamas kaip Roza uostinėja, Matas susimąstė. Atrodė, kad jam ateina kažkokios naujos idėjos.

– Gerai, kad atėjai Matai, tai kur kristalas? – vis dar audringai nusiteikusi klausinėjo Lėja.

– Hm... – Matas pasilenkė ir įdėmiai pažvelgė į žolę, kurią ką tik uostė Roza. – Kristalas sveria apie 200 kilogramų. Niekas jo šiaip sau nepakels ir neišsineš. Reikėtų keltuvo.  Keltuvo pėdsakų žolėje nėra. Žolė visiškai neištrypta ir niekaip nepasikeitusi. Manau, reikėtų susirašyti visas hipotezes, kaip kristalas galėjo tiesiog pradingti be jokių jo išvežimo ar išnešimo žymių.

– Hipotezes? Aš nežinau tų hipotezių. Iš viso nežinau, ką tai reiškia... Kodėl tu negalvoji, kur dingo kristalas, bet vietoje to kažkokius keistus žodžius ruošiesi susirašyti?

– Hipotezė yra spėjimas, – rimtai atsakė Matas. – Tai tarsi tiltas tarp to, ką žinome ir to, ko dar nežinome. Kai pasaulyje nutinka kažkas nepaaiškinamo, žmonės kelia hipotezes – spėja, kaip tai galėjo įvykti.

– Aaa... tai tiesiog spėjimas? – nekantriai paklausė Lėja.

– Ne bet koks, – šyptelėjo Matas. – Protingas spėjimas.

– Na, tada mano hipotezė tokia: kristalas pats išėjo! – sušuko Lėja ir plačiai mostelėjo rankomis. – Gal pavargo stovėti vienoje vietoje.

– Įdomi hipotezė, – linktelėjo Matas. – Gal net labai gera. Juk jei jis tikrai gyvas, kodėl negalėtų tiesiog iškeliauti, kai to užsinorėjo?

– Taip! Ir panorėjęs grįžti atgal, – nudžiugo Lėja.

– Einu paskambinsiu policijai, reikia pranešti apie dingimą, tai juk vertingas kristalas, buvo net apdraustas, – ramiai pasakė kaimynas Jablonskis.